pedagogika

pedagogika statusas T sritis švietimas apibrėžtis Jaunimo ugdymo mokslas, kurio problematiką sudaro: 1) vaiko, jaunuolio, t. y. ugdymo subjekto, fizinio ir dvasinio vystymosi poreikių ir galimybių pasiduoti ugdomajam poveikiui pažinimas; 2) kultūrinis žmonijos palikimas, kurį turi įsisavinti ugdytiniai (ugdymo turinys); 3) ugdymo tikslai, uždaviniai, priemonės, būdai, metodai ir formos, kuriais galima efektyviai plėtoti individualybės fizines ir dvasines jėgas; 4) atskirų individų ir jų grupių veiklos planavimas ir jos organizavimas ugdymo tikslams ir uždaviniams įgyvendinti; 5) ugdymo veikėjų ypatumai, būtini ugdymo darbai ir veikėjų sąveika su ugdytiniais; 6) ugdymo institucijų veiklos organizavimas. Pedagogikos funkcija yra trejopa: teorinė, praktinė ir prognostinė. Pirmoji padeda ne tik aprašyti ir aiškinti pedagoginį procesą ir jo reiškinius, bet ir išvesti dėsnius bei dėsningumus, antroji – parengti pedagoginę technologiją, rekomendacijas ugdymo veikėjams ir ugdytiniams, trečioji – numatyti ne tik ugdytinių vystymosi tendencijas, bet ir ugdymo proceso, visos švietimo sistemos tobulinimo kryptis, planuoti ugdymo darbą. Tos funkcijos viena su kita glaudžiai susijusios, viena kitą papildo. kilmė gr. paidagōgikē – ugdymas ryšiai: palygink – edukologija